Višta ir viščiukai

     Kartą višta Baltuolė išvedė savo viščiukus pasivaikščioti. O šie nenori vieni bėginėti. Pamato krūmą ir pasislepia tarp šakelių. Žiūri višta – nebėra jos vaikų. Šaukia, barasi. Tik girdi – kažkas cypia už krūmo. O ten viščiukai kirminėlį dalinasi.

Šykštus ponas

     Gyveno kartą labai turtingas ponas. Jo klėtis visada buvo pilna grūdų. O pinigų net suskaičiuoti negalėjo. Bado metais niekam veltui nė grūdo neduodavo.

     Todėl jo visi šalinosi. Niekas jo nekvietė į svečius. Gyveno sau vienas.

Nepavijo...

     Gyveno kartą Sargis. Jis turėjo savo būdą. Ten slėpėsi nuo lietaus ir sniego. Šeimininkai ėsti jam duodavo tris kartus per dieną. Jų sūnus Tomas labai mylėjo Sargiuką.

     Vieną rytą Sargis pamatė rudą katę. Pradėjo loti. Po to įsibėgėjo ir trūktelėjo. Grandinė nuo kaklo nutrūko...

Mergaitė ir stirna

     Ant kalno stovėjo medinė trobelė. Prie lango sėdėjo maža mergaitė. Ji verpė plonus siūlus. Iš siūlų išaus drobės ir pasiūs žvėrims drabužėlių.

     Kartą mergaitė išgirdo tylų beldimą. Atidarė duris ir pamatė stirną.

     Ko ji atėjo?

Pavasaris

     Vėjas kvepia gležnais pumpurais. Įeina spinduliai į želmenis. Iš tolo šviečia beržynai.          Sulaukėme pavasario. Sulaukėme pirmų žiedų. Sulaukėme vieversių, pempių, varnėnų, gandrų.

     Kiek daug šviesos reikia augalui, medžiui, paukščiui, gyvūnui. Reikia jos ir žmogui! Todėl dabar daugelis žmonių lanko mišką, upę, pievą.

     Atsinaujino gamta kaimuose ir miestuose. Pavasaris...

Miške

     Auga pakelėje miškas. Gūdžiai ošia eglės. Tyliai linguoja pušys. Šlama ąžuolai. Svyruoja berželiai. Virpa drebulės. Prie medžių pūpso grybai. Akis vilioja uogų krūmeliai. Pro šakas šypsosi saulutė. Miške jaučiuosi lyg užburtuose rūmuose.

Į kelionę

     Senas ežys gyveno pamiškėje prie storo ąžuolo. Nusibodo jam vienam be draugų. Jis nutarė eiti į miško gilumą. Ten gyvena daugiau ežių.

     Sudėjo į skarą džiovintus obuolius, grybus, kelis riešutus. Dar turėjo tris giles ir vieną džiovintą musę. Surišo ryšulį, pasiėmė lazdą ir išėjo.

     Vasaros saulė pakilo virš miško. Ji surinko ryto rasą. Miško pakraštyje žydi daugybė gėlių. Jų žieduose matyti skaidrūs lašeliai. Tai nektaras. Jį gėlės dosniai dalija bitutėms.

     Rudenį nunoksta gėlių sėklos. Jas nešioja vėjas. Virš pievos skraido gausybė pūkų.

Vasarą kaime

     Kaziukas su mama ir tėte nuvažiavo į sodžių pas dėdę Joną. Kiekvieną vasarą jie čia vasaroja. Tėtis eina į laukus, pjauna šieną, grėbia. Mama su dėdiene verda valgyti, ravi daržą. Kaziukas visą dieną karves gano ir upėje maudosi. Gera vasarą kaime.

Pas dėdę

     Mano dėdė gyvena kaime. Jis turi karvutę Margę. Ji duoda skanaus pienelio. Arkliukas Bėris vežimą traukia ir laukus aria. Iš avytės vilnų teta mezga kojines. Šunelis Kudlius saugo namus. Jis visur bėginėja ir loja. Dėdė gyvulius rūpestingai prižiūri ir šeria.

Laputės nelaimė

     Žmonės dirbo laukuose. Lankoje dūlinėjo lapė. Prie kupetos ji rado pieno puodynę. O čia pienelis kvepia. Pieną smaližė išlakė. Bet galvos ištraukti iš puodynės nebegalėjo. Pamatė žmonės ją ir užsiundė šunims.

Domo šeima

     Medžiotojas Domas turi didelę šeimą. Trys dukterys ir keturi sūnūs. Jo žmona kepa skanią duoną ir bandeles. Vaikai dirba laukų darbus. Jie moka arti, sėti, akėti ir šienauti. Domas medžioja šernus ir pardavinėja jų kailius. Visa šeima dirba.

Genio dovanėlė

     Išlindo pelytė iš urvelio. Mato – varna lesa duonos plutą. Pelytė paprašė numesti ir jai trupinėlį. Varna nuginė ją.

     Nuvirveno pelytė per ąžuolyną. Šalta. Vėjas nešioja sniegą. Pagailo geniui alkanos pelytės.    Numetė jai sėklytę.

     Pelytė meiliai nusišypsojo ir pasakė ačiū.

Švyturys

     Žemę ir jūrą gaubia tamsi naktis. Pučia ir staugia stiprus vėjas. Nuo jo gūsių šniokščia ir ūžia Baltijos jūra. Jūros bangomis plaukia laivas. Ant aukšto kalno šviečia švyturys. Jis kviečia laivą į uostą. Sukaukia sirena. Kapitonas veda į Klaipėdą.

Rudenį

     Rudenį nyku ir liūdna sode. Oras vėsus. Nėra paukščių. O vasarą jie čia čiulbėjo ir krykštė. Tylūs ir bitelių aviliai. Krinta geltoni lapai ir gūdžiai šlama. Dangų dengia tamsūs debesys.   Papūtė šiaurys ir nudraskė medžių lapus.

     Lik sveikas, rudenėli! Jau žiema artinasi.

Vasarą prisiminus

     Vieną vasaros rytą atsikėliau anksti. Pasiėmiau pintinėlę ir išėjau su seneliu grybauti. Ąžuolai, beržai ir uosiai stovėjo nejudėdami. Miškas dar miegojo.

Staiga sučiulbo paukšteliai. Saulės spinduliai nušvietė medžių viršūnes. Išaušo puikus rytas.

     Samanėlių patale kyšojo baravykų ir raudonviršių kepurės. Toliau ir ūmėdės pūpsojo. Buvo gardūs pietūs.

Įkurtuvės

     Kartą ąžuole voverytė aptiko drevę. Išvalė ją. Išklojo dugną sausomis žolėmis. Tada persikėlė į ją gyventi. Miško žvėreliai atėjo į svečius. Kiškelis atnešė dovanų kraitelę baravykų. Stirnaitė pririnko raudonikių. Meškiukas padovanojo ąsotėlį laukinių bičių medaus.

     Kokie šaunūs voverytės bičiuliai!

Genio kalvė

     Už mūsų sodo auga daug beržų ir viena sena eglė. Jos viršūnėje kybo keletas kankorėžių. Štai čia ir atskrido margasis genys. Nutūpė ant šakelės. Nuskynė kankorėžį  ir nušokavo aukštyn. Įspraudė jį į plyšį ir išrinko sėkleles. Taip dirbo iki tamsos.

Rudens rytas

     Tylus ir ankstyvas rudens rytas. Pro šilą kyla saulutė. Iš kaminų rūksta dūmai. Naktį palijo. Pušyne pridygo daug grybų. Aušrelė ir Ramūnas išbėgo grybauti. Gražu miške. Tarp samanų pūpso raudonikiai ir baravykai.  Toliau ūmėdės ir lepšės. Miškas aplink žaliuoja, grybai visi spalvoti. O musmirė ryškiai raudona.

Žąselės

     Žalioje lankoje dieną  ganosi baltos žąsys. Kaklai jų ilgi, snapai platūs, kojos raudonos. Jos vaikšto po aukštą žolę. Plasnoja galingais sparnais. Žąselės vikriai valosi plunksnas. Tada sutupia ant šiltos žemės, paslepia savo galvas po sparnais ir snaudžia.

Naktis miške

     Tylu naktį miške. Miega žvėrys ir paukščiai. Bet miega ne visi.

     Štai be garso praskrenda pelėda. Ji dairosi žolėje pelių. Ežys slankioja po mišką ir ieško pelių. Kiškis graužia pušies žievę. Barsukas ieško žemėje skanių šakelių. Tyliai sėlina lapė. Gal ką skanaus užuos? Gal kur nors kiškutis snaudžia?

Griežlė

     Griežlė tikra keistuolė. Ji iš Afrikos grįžta pėsčia. Skrenda sunkiai ir lėtai. Vanagas ją greitai pagauna.

     Užtat griežlė nuostabiai greitai bėgioja ir puikiai moka slėptis žolėje. Ištisas dienas ji griežia pievose. Jos negalima išbaidyti iš žolės. Nors įdomu pažiūrėti, kaip ji atrodo.

Žiemą

     Naktį pustė ir pustė. Laukuose daug sniego. Kenčia sušalusios kurapkos. Negali rasti maisto. Alkanos sutūpė ir užmigo.

     Rytą atšuoliavo kiškiai. Jie ėmė kasti sniegą. Jų kojytės pasiekė žemę.  Išlindo rugių želmenys. Kiškučiai patys pakrimto ir kurapkas išgelbėjo nuo bado.

     Miško takeliu eina žmogus. Jis žengia ramiai ir stebi mišką. Pakrūme pralekia kiškeliai. Aplinkui tik zyzia, čirškia, šokinėja. Skuba vabalėliai, ropoja mažas skruzdėliukas. Linksmuolis vėjas švelniai judina ąžuolo šaką. Žmogus gėrisi gamta. Miško aikštelėje kvepia dobilėlis, dūzgia bitutė. Netoliese ošia eglių šakos.

     Įdomu ir malonu miške.

     Kartą radau vabalėlį. Jis panašus į boružę, bet visas juodas. Apskritas kaip žirniukas. Jo kojytės šešios. Ant nugaros įtaisyti du stiprūs juodi sparnai. Pakelia sparnus, išplečia ir skrenda. Vabalas labai panašus į juodą saldainį.

     Tas vabalas yra bambliukas.

Vasaris

     Vasaris – žiemos galas. Vasario mėnesį tik pusto, tik siaučia pūgos. Sunkus šis mėnuo žvėrims miškuose. Jie badauja ir liesėja. Medžių šakos linksta nuo sniego naštos. Kurapkos ir tetervinai įsirausia į sniegą ir nakvoja. Vėjas gena sniegą, užbarsto rogių kelią.

     Paberkite, vaikai, trupinėlių paukščiukams!

     Kartą strazdo jaunikliai praskėlė kiaušinių lukštus ir iškišo galvas. Jie pravėrė snapelius ir visą dieną prašė lesti. Vaikai rado šį lizdą. Jie slapčia nuo tėvų nešė kukurūzų košės nuo stalo. O kartais paberdavo ir saujelę ryžių. Tai buvo  tikras skanėstas paukščiukams! Jie buvo sveiki, stiprūs ir greitai užaugo.

Žiemkenčio pasakojimas

     Atėjo skurdžios vėlyvo rudens dienos. Trumpai šviečia saulė. Pučia stiprus ir šaltas vėjas. Padangėje šėlsta ir krinta žemėn sniego pūkeliai. Jie apdengia mane ir saugo nuo peršalimo. Aš užmiegu visai žiemai. Ramiai snaudžiu po sniego patalu. Ilsiuosi ir galvoju apie šiltą pavasarį. Tada auginsiu lapelius ir žaliuosiu. Žmonėms grūdą brandinsiu. 

Musmirytė

     Raudona musmirytė stovėjo žolėje ir kūkčiojo. Niekam aš nereikalinga. Esu nuodinga. Kitus grybus žmonės pjauna ir į pintinę krauna. O manęs niekas nenori. Miške visi žali, o aš tik viena raudona.

Ledonešis

     Tirpsta sniegas. Upė vis pilnėja. Paupiu vikriai bėginėja juodai balta kielė. Ji linguoja savo uodegėlę ir plonai cypsi. Atplasnoja kita kielė. Abi bėginėja ir žada paspirti ledą. O ledas plaukia lytimis. Niekas nesulaikys pavasario upės bėgimo.

Kamanė

     Pro langą įlekia didelė kamanė.  Ji ilgai dūzgia metaliniu balsu. Paskui nutupia ant knygos. Pakraipo ūsą, pažiūri į raides. Kamanė nemoka skaityti. Nukrečia nuo kojyčių ant knygos lapų žiedų dulkes. Pakyla ir išskrenda į orą. Valandėlę ją matau viršum vyšnios. Paskui ji krinta žemyn kaip sunkus vandens lašas.

     Prie inkilų triukšmas ir peštynės. Vėjas gainioja plunksnas, pūkus ir šiaudelius. Tai grįžo inkilų šeimininkai varnėnai. Jie varo lauk žvirblius. Šie pyksta, strikinėja ant šakų ir stogų. Ieškosi naujos vietos lizdui pastogėse.

     Vaikai mokyklos sode pakabino inkilėlių. Gal ir žvirbliukams liks?

Kovai

     Kovai paskelbė pavasarį. Žiemą sparnuočiai praleido pietuose. Jie labai skubėjo į savo gimtinę. Daug paukščių žuvo kelionėje.

Pirmieji parskrido stiprieji kovai. Jie oriai vaikštinėja ir snapu kapsto žemę.

     Prasidėjo atlydys. Tirpsta sniegas nuo medžių. Danguje plaukia debesys. Kovai jau randa maisto.

Pavasario šventė

     Žiemos galybė baigėsi. Gieda vieversiai ir varnėnai. Upės sulaužė ledų pančius ir išsiveržė į laisvę. Sniegas putoja nuo saulės. Iš po sniego lenda želmenys. Vandenyse pasirodė laukinės antys ir žąsys. Net ir driežiukas šildosi prieš saulutę. Padange traukia gulbės.

     Prasidėjo didžiulė pavasario šventė. Žemė velkasi žalios spalvos rūbą.

Pavasaris

     Saulė pažadino gamtą iš žiemos miego. Ištirpo sniegas. Kieme žaliuoja žolynėliai. Paukšteliai parskrenda į gimtus namus. Giesmininkų laukia nauji nameliai.

Dalytė ir Juliukas moja gandrui. Senelis juos pavaišino beržų sula.

     Senelio sode sužydėjo vyšnios. Iš avilių išlekia bitelės. Jos renka medų iš pavasario žiedų.

Gegužė

     Gegužė – šviesos ir šilumos mėnuo. Tai – pergalė prieš šaltį ir tamsą. Žaluma puošia aukštus medžius. Daugybė įvairių vabzdžių skraido ore. Virš laukų virva vyturiai. Nardo kregždės ir čiurliai. Sulėkė į pievas bitutės darbininkės. Visur tik dainuoja, čiulba, šūkauja. Jau ir gėlės darželius puošia.

     Dieną saulutė visus šildo. O naktį kartais dar ir šalnų pasitaiko.

Miško orkestras

     Gegužės mėnesį lakštingala suokia ir suokia. Kada gi ji miega?

     Rytą, auštant, visi miško gyventojai gieda, groja kaip kas moka.

     Smuikuoja įvairūs vabalai ir žiogai. Muša būgną geniai. Lyg fleitos švelniai švilpia volungės ir strazdai. Zyzia kamanės ir bitės. Kurkia varlės.

     Tikras orkestras miške groja.

Pavasario svečiai

     Atskubėjo ankstyvas pavasaris. Nutirpo sniegas. Plačiai patvino upeliai. Parskrido maži vyturėliai. Švelniai suskambo lakštingalos balsas. Mėlynakė žibuoklė pramerkė akeles. Ir gandras seniai parlėkė. Susirado seną lizdą, išvalė ir suremontavo. Žaliai nušvito miškas ir laukas. Pievos pražydo. Medžiai nubudo. Žemė žaliuoja. Žalia dainelė skamba po gojų.

     Lietuva – viena iš Baltijos valstybių. Šiaurinė mūsų kaimynė – Latvija. Lietuvą vakaruose skalauja Baltijos jūra. Ji dovanoja mums gintarą. Jūra ne tik skiria, bet ir jungia mūsų Tėvynę su kitais kraštais.

     Lietuva yra nedidelė šalis. Tačiau Europoje yra ir mažesnių valstybių.

     Mūsų Tėvynės turtas – didinga praeitis ir sena turtinga baltų kalba.

     Kunigaikštis Kęstutis garsėjo savo narsumu. Buvo stiprus, protingas, taurus žmogus. Jis nuolat kovojo su kryžiuočiais.

     Kartą jis užsuko į Palangą. Prie jūros pamatė labai gražią vaidilutę, vardu Birutė. Pagrobė ją ir ant savo žirgo parsigabeno į Trakų pilį. Paskui sukvietė daug svečių ir iškėlė vestuves.

Pavasario pranašas

     Vyturėlis į Lietuvą parskrenda labai anksti. Kartais net vasario mėnesį. Jis pradeda giedoti savo giesmelę. Sniegas pradeda tirpti.

     Šis paukštelis – nuolatinis artojo draugas. Vyturys suka lizdelį laukuose. Skraido viršum artojo galvos ir gieda. Jis anksčiausiai parskrenda iš visų paukščių ir vėliausiai išskrenda.