Drąsuolis (konkursinis diktantas)

     Mano draugas Vilius yra labai drąsus. Vieną kartą jis išgelbėjo rudą voverytę. Mažylė buvo įkliuvusi į kažkieno spąstus. Kitą kartą Vilius apgynė kaimynų mergaitę nuo pikto šuns.

     Dabar mano draugas rengiasi pripučiamu čiužiniu nuplaukti į aną ežero pusę ir priskinti mamai baltų lelijų. Mūsų pusėje lelijų nėra, o ten – daugybė.

     Tetulė gąsdina Vilių, kad nereikia plaukti. Juk ežere senė lydeka gyvena. Ji gali čiužinį prakąsti aštriais dantukais. O tada gali nutikti visokiausių bėdų. Gali ežere ir paskęsti.

     Bet Vilius plauks. Jo mama labai mėgsta vandens lelijas. Vilius padovanos mamai didelę puokštę nuostabių gėlių.

     Vakarėjant Vilius nusiyrė į kitą ežero pusę...

(šeštame sakinyje rekomenduojama pasakyti, kur rašomas brūkšnys. Paskutiniame sakinyje galimas ir daugtaškis, ir taškas.)

Bitės (konkursinis diktantas)

     Tarp daugelio mūsų krašto amatų vienas garbingiausių buvo bitininkavimas. Bites ir jas prižiūrinčius žmones globojo deivė Austėja, o jai talkindavo deivė Žemyna.

     Ne tik medus, bet ir visas bičių  gyvenimas lietuviams buvo šventas. Labiausiai žavėjo bičių šeimos darna. Bitės darbininkės daug kuo buvo panašios į paprastus darbo žmogelius. Gal todėl bitutei mirus, ją užkasdavo į žemę - palaidodavo.

     Labai ilgai bitės gyveno miškuose, storų medžių drevėse. Bitininkas prie jų kopdavo iš virvės padarytu įtaisu - geiniu. Tuo metu bitės gyveno pusiau laukinį gyvenimą. Žmonės tik išskobdavo dreves ir į jas prisiviliodavo spiečius. Tiesa, kartais medaus paragauti užsigeisdavo meškos. Nuo jų gindavosi pakabindami kalades ar žemėje apie drevėtą medį prismaigstydami aštrių medžio smaigų.

Ruduo

     Atėjo ruduo. Paukščiai pasuko į šiltuosius kraštus. Retas sparnuotis traukia giesmelę. Virš miško tvyro rūkai. Rytais ruduo pažeria šaltą rasą. O vieną rytmetį pasirodė ir šalnos. Jos nudažė medžių lapus. Žavisi dabar savo lapais berželiai ir klevai. Gal tokie puošnūs jie bus visą žiemą? Tačiau vis dažniau ūžauja rudens vėjai. Ir krinta po kojomis spalvoti lapai.

Medžiai

     Medis yra gyvybės simbolis. Jam reikia žmogaus rankų, saulės spindulių, šilumos. Be medžių skurdu žemėje, liūdna žmogui.

     Pavasarį ima sprogti medžių pumpurai. Medžiai pasipuošia žaluma, kvapiais žiedais pasidabina. Tada darbščios bitelės skraido. Joms rūpi žiedelius apžiūrėti, medų rinkti. Taip ir dūzgia, lakioja nuo žiedelio prie žiedelio per visą vasarėlę.

     Žvarbūs rudens vėjai lapus nudrasko. Vėl liūdna, nes styro medžių šakos. Medžiai pasiruošia žiemai. Tik eglė ir pušis amžinai žaliuoja ir džiugina mūsų širdį.

Kamanės

     Pavasaris. Baltais žiedais nusagstė žemę plukės. Ir ant rūtenių pakibo žiedų kekės. 

     Atskrenda plaukuota žieminė kamanė ir įsikimba į žiedą. Ir kituose žieduose tokios pat kamanės. Visos motinėlės. Rudenį kamanių šeimos nariai išmirė. Pavasarį motinėlės urveliuose suneš samanėlių guolį ir išlipdys korius. Jos padės kiaušinėlius ir susilauks vaikučių. Visa šeimyna neš į korius saldų medų.

     Rudenį vėl visi šeimos nariai išmirs. Liks tik motinėlės. Ir vėl pavasarį viskas kartosis iš naujo.

Vasara

     Sustok dar, vasara. Nors vienai akimirkai sustok. Padovanok dar trapų rugiagėlės žiedą ar baltą gandro plunksną. Aptaškyk dar kartą netikėtu šiltu lietum. Padovanok dar vieną nuostabų saulėtekį. Ir vieną saulėlydį - lyg ilgą šešėlių tiltą. Ir dar vieną rugpjūčio naktį, kuri lyja žvaigždėm...

     Stabtelk dar, vasara. Leisk į tave atsižiūrėti. Noriu nepamiršti tavęs per darganotą rudenį ir ilgą žvarbią žiemą.

    Dar neskubėk. Noriu nepamiršti tavęs iki sekančio birželio.

Rudenį

     Rudenį prie mokyklos mokiniai pasodino keletą mažų medelių. Veiduose galėjome įžvelgti džiaugsmą ir susikaupimą. Vaikai stebės, kaip prigijo, auga, žydi. Juk medžiui reikia meilės.

     Nuo seno prie lietuvių sodybų augo sodai. Ir ne tik dėl grožio. Iš sodų pas mus atkeliauja obuoliai, kriaušės, uogos. Nesunku suprasti ir kitų medžių naudą. Jie ne tik valo orą, bet ir gydo. Nuo slogos mus gelbsti liepžiedžių, ąžuolo žievės arbatos.

     Pavasarį palieskime rankute prigijusio medžio šakelę. Širdį užlies malonus jausmas.

Miške

     Gražu rudenį miške. Tviska saulėje spalvingi medžių lapai. Čeža po kojomis, mirguliuoja akyse. Net grybus sunku pamatyti. Jau pasilenki pjauti grybą, o ten lapas apgavikas. Ir dingsta džiaugsmas. Vėl eini ir ieškai. Po plačiomis eglių skaromis pūpso visa baravykų šeimynėlė. Iš po samanų kyšo voveraičių skrybėlės. Įvairiomis spalvomis stebina ūmėdės. Jau pintinė pilna! Padėkoji miškui už dosnumą ir grįžti namo.

Laiškas žemei

     Žeme, tu mums vienintelė ir nepakartojama. Tu - viena iš devynių planetų.

     Saulės sistemoje yra daug įvairių planetų, bet tu esi ypatinga. O ypatinga tuo, kad esi gyva. Tavo gyslomis teka vanduo, o tavo plaučiai - miškai. O koks išdidus, protingas ir nepaprastas tavo veidu vaikščioja žmogus! Tik jis dažnai pamiršta pakelti į taką įmintą degtukų dėžutę. Neskuba atsodinti iškirsto miško. Nesaugo Baltijos jūros ir trapios gėlės.

     Žmogus privalo branginti Tave. Tu esi jo namai. Čia jis jaučiasi saugus ir drąsus. 

     Atleisk jam ir rūpinkis žmogumi, Žeme.

Raudonviršių giminė

     Lietuvos miškuose auga kelios raudonviršių rūšys. Jų kepurės spalva priklauso nuo miško. 

     Didžiausi puošeivos yra drebulynų raudonikiai. Stiebiasi ant aukšto koto, ryškiai raudonas kepures užsideda. 

     Pušyno raudonikis - storulis su šviesiai rausva skrybėle. O beržyno grybas su kietu vario šalmu. Retai beržyne jį seną rasi. Nespėja jis gyvenimu pasidžiaugti. Šast ir grybautojo krepšyje guli!

     Ąžuolyne rečiau raudonikį pamatysi. Ir jo kepurė tik pilka ar rusva. Eglyno grybas raudonas lyg žiburys. Jis sveikas ir drūtas. Čia saulė nesvilina ir drėgmės daugiau. Eglučių šakos grybą uždengia.

Vorai

     Juodas voras pažvelgė į gelsvus medžių lapus. Užkopė į smilgos viršūnę. Jautėsi tarsi įkopęs į aukštą medį. Nuo čia plačiau galėjo apžvelgti dangų ir žemę. Ir tada kitiems vorams tarė:

- Broliai, metas taisyti šilko laivus!

     Visi aštuonkojai vorai mikliai užlipo žolėmis aukštyn ir pažiūrėjo į rudeninį dangų. Ir visi pasakė:

- Metas taisyti tinklus!

     Sukruto jauni ir seni. Mat jiems šis darbas buvo įgimtas. Išverpė storas, tamprias šilko gijas. Nutiesė jas nuo smilgos viršūnės ir pririšo. Po to verpė, karstėsi, landžiojo aukštyn ir žemyn. Nusimezgė tinklus ir tvirtai įsikūrė.

Gamtos pasaulis

     Rytais ugninis saulės ratas pakibdavo virš storo ąžuolo viršūnės. Tada tėvas kviesdavo mane į girią.

     Mes perbrisdavome per upelį. Pasukdavome prie paparčių daubos. Paskui vėl grįždavome prie upelio kilpos. Čia kerojo dvikamienė eglė. Patogiai įsitaisydavome šiame krėsle. Sakais kvepėdavo kankorėžiai. Eglės viršūnėje šokinėdavo kikiliai. Dusliai ošdavo miškas. Kitame upelio krante pasirodydavo girios gyventojai.

     Taip tėvas supažindino mane su gamtos pasauliu.

Gandrų kelionė

     Rugpjūčio mėnesį baigiasi jauniklių gandrų mokslai. Jie jau puikiai suka ratus aukštybėje, laiku pievoje pastebi varlytę, žiogą ar vikruolį peliuką. 

     Tuo metu ateina laikas palikti gimtinę. Susirinko ražienoje didelis pulkas gandrų. Sumosavo sparnais, ištiesė į priekį kaklus ir pakilo. Jų pulkai skrenda tyliai ir aukštai. Horizonte išnyko balti paukščiai. Kartu nusinešė paskutinį vakaro atodūsį. 

     Jų kelias ilgas ir tolimas. Pakeliui tyko įvairūs pavojai. Sunku bus jaunikliams atsispirti vėtroms ir audroms. Iki žiemojimo vietų jie skrenda du mėnesius. 

     Grįžimui į gimtinę pavasarį paukščiai užtrunka mažiau laiko. Matyt, malonu skubėti namo.

Nepaprastas grožis

     Išėjo vasara margaspalviais tiltais. Nebėra ir paskutinio žiogo. Atėjo lapų šnarėjimo metas. 

     Ruduo - mano mylimiausias metų laikas. Tai gamtos branda. Gamta subrendo ir parodė visą savo grožį.

     Nepaprastas grožis. Vienų medžių lapai žali, kitų geltoni, raudoni, rudi...

     Eini mišku tarsi minkštu kilimu. Po kojomis šiugžda įvairiaspalviai lapai. Prisirink jų ir niūriomis rudens dienomis nenuobodžiauk. Tegul žvilgsnis nukrypsta į sausą gėlių ar lapų puokštę.

Laukinė obelaitė

     Laukinė obelaitė išbėgo iš miško ir sustojo ant kalnelio. Ją visi matė. Joks kitas miško medis neturėjo tiek daug ir tokių gražių žiedų.

     Pirmoji obelaitę užtiko širšių šeimyna. Įsitaisė lizdą tarp šakų ir ėmė savaip šeimininkauti.

     Obelaitė kas pavasarį tirštai žydėjo. Rudenį ant šakų lingavo gausų derlių. Tačiau prie jos niekas nėjo. Saldžiarūgščius vaisius saugojo piktos ir nuodingos širšės.

Žiemos pradžia

     Lapkritis - rugsėjo anūkas, o spalio - sūnus. Jis dar ne žiema. Tai paskutinis rudens mėnuo. Piktų šalnų ir žvarbumo pradžia. Nematoma šalčio giltinė nuvirina pievas, laukus, paežeres. Nupurto spalio auksą beržynuose, užgesina raudonų klevų gaisrą. Tik variniai ąžuolų lapai ant kerotų šakų dar laikosi.

     Lapkritį sustingsta purvynai. Kartais ir pirmas ledas ant balų suspindi.

     Olose užmiega žiemamiegiai gyvūnai. Pagiriuose ima staugti vilkai.

Žiema miške

     Abipus kelio iš po sniego kyšo jaunų pušaičių viršūnės. Pūgų pusnim užklota miega žemė. 

     Jaunos pušaitės įsilieja į tamsiai žalią eglyną. Už dešimties žingsnių alma sidabrinė upokšnio srovė.

     Ūmai saulė slepiasi. Ant eglių viršūnių nusileidžia rūkas. Užverčiu galvą ir žiūriu į šakas. Debesys leidžiasi ir užkloja žemę. 

     Nuo šakų krenta stikliniai karoliai ir dūžta į sniego plutą. Papt... papt...

Naujųjų metų naktį

     Tai atsitiko Labanoro girioje. 

     Visą naktį virš girios žvaigždėmis snigo. Aukštų eglių viršūnėse iki pat ryto pleveno mėlynos, raudonos, geltonos, žalios žvakutės. Iš po akmenėlių tryško sula. Užpustytais takais brido šviesiaplaukė mergaitė su krepšeliu šviežių žemuogių. 

     Pernakt drebulių laukymėje zuikiai uliavojo. Linksmus šokius šoko, pyragą šveitė. Briedžiais pakinkytos rogės greičiau už vėją dūmė. Visus žvėris į Naujametinę šventę vežiojo. Vilkai ant keptuvių riebius kepsnius čirškino. Šernai virtinukais su baravykų įdaru vaišino. 

     Eglutė buvo išpuošta grybais, riešutais, kankorėžiais, gilėmis.

     Taip gražiai išaušo Naujųjų metų diena.

Žiema

     Žiema kaip baltas pūkas spindi sidabru. Prisnigo net iki stogų. Girioje pūgos nulipdė įvairiausių statulų. Po eglutėmis šypsosi skeltalūpiai zuikiai. Ant skruzdėlyno sėdi gauruota meška. Plačiose eglių šakose susiglaudė smailiakepuriai nykštukai. Neišbrendami briedžių, stirnų, lapių takai. Vilkai girios vidukeliais laksto. Po sniegu pasislėpė tetervinai.

     Žmonės prie snieguotų kelių pastebėjo žvirblius ir kikilius. Renka sparnuočiai žiedų sėkliukes, bando ieškoti daigelių ar medžio pumpurų.

     Sunku ir geniams. Jau kuri savaitė jie lanko zylėms įrengtą lesyklą. Geniai garsiai kiksi. Tuo dėkoja už tinkamą lesalą.

Žiemos atostogos

    Per žiemos atostogas Julius ir Arūnas važiavo pas močiutę. Žiemą sodybą dažnai aplanko įvairūs žvėrys. Šiandien vaikai matė plačiaragį briedį. Jie norėjo prieiti arčiau, bet įklimpo į pusnį.

     Vieną vakarą oras ypač atšalo. Saulutė įbrido į debesį. Papūtė šiaurys. Jis užpustė kelius ir pridrėbė sniego tiek, kad neišbrisi. Į kaimą vis dažniau užklysta kurapkų pulkeliai. Vargšai paukšteliai ieško maisto. Močiutė paragino vaikus:

- Anūkėliai, paberkite jiems grūdelių!

O jūs, vaikai, ar nepamiršote paukštelių?

Laukimas

     Po žiemos švenčių diena ima ilgėti. Ir į širdį įsibrauna laukimas. 

     Lauki, kada žemė pabus po speiguoto sapno. Netruks sutirpti varveklių žvakės. Išretės ant laukų ir pašlaičių sniego sluoksniai. Po jais ims sroventi vanduo. 

     Lauki saulėtos šalpusnio šypsenos. Jo žiedas primena saulę. Nusilauži beržo šakelę ir lauki jo gležnų lapelių. Lauki ir pirmų žibuoklių. Norisi vyturio čirenimo ir lakštingalų serenadų. 

     Lauki ir pirmojo griaustinio. Po jo galėsi gulėti ant žolės ir bėgioti basas. 

     Lauki ir alyvų žydėjimo. Jų kekėse pasislėpusi šių metų tavo laimė.

Katinas Pūkis

     Katinas Pūkis susirado patvory saulėtą vietelę ir ramiai gulėjo ten visą pusdienį.

     Šarka pastebėjo katiną. Sekė jį iš tolo, paskui skrido vis artyn. Kraipė galvą, įtariai čerškėjo ir apžiūrinėjo Pūkį. Matyt, nudvėsė vargšelis. Ištiesė kaklą ir skaudžiai kirto į uodegą. Katinas vos iškentė tokį pasityčiojimą, bet nejudėjo. Tada šarka čiupo snapu už uodegos galiuko ir iš visų jėgų patraukė. Katinas visai įširdo. Griebė dantimis ir letenomis šarkelę, bet jam pakliuvo tik uodega. Nuo staigaus trūktelėjimo pabiro ilgos uodegos plunksnos. Šarka čerkšdama nuskrido gyvatvorės link. 

     Pūkis pažiūrėjo į ją ir nusprendė:

 - Peles medžioti daug paprasčiau.

Voro apgaulė

     Kartą palėpėje gyveno voras. Jis buvo didelis, dryžuotas, ilgomis kojomis. Jaunystėje jis buvo pasižymėjęs savo jėga. O senatvėje nė muselės nebegalėjo pasigauti. Sėdėjo alkanas ir mąstė. Pagaliau sugalvojo. Jis pasistiebė ir garsiai suriko:

- Muselės, atskriskite! Aš jums nuausiu po šilko skarą. 

     Musės pulkais skrido į voro dirbtuvę. Visos norėjo turėti ypatingą skarą. O voras vis ėjo ir ėjo ratu, mezgė nuostabų audinį. Muselės žiūri - jos jau voro tinkle. Audėjas sočiai papietavo ir užsnūdo. Jis tik nesuprato, kad yra melagis ir apgavikas.

Žvirblis žvirblelis

     Pats paprasčiausias mūsų krašto paukštis yra žvirblis. Jis savo čirškimu kasdienybę paįvairina. Lietuviai žvirblio garbei dainas dainuoja. Kartais žvirblis tupi kamine su lapine kepure. O kartais ant stogo šoka, klumpėmis taukši, uogas renka, stogą dengia.

     Vestuvėse žvirblelis išveda šokti garbingą ponią pelėdą. Numina jai koją. Iš to nevilties alaus paragauja ir į upelį įkrinta.

     Lietuvoje žvirblis mėgstamas sodybų kaimynas. Vikriai sukinėjasi skiedryne šalia vištų, gaidžių, kalakutų. Sau lizdelį įsitaiso palėpėse, pastogėse. Jo kaimynystę mėgsta net ir gandras.

Liepsnelė

     Kartą piktoji fėja pagrobė iš žmonių ugnį ir giliai pasislėpė. Užgeso namų židiniai. Tamsa ir liūdesys įsiviešpatavo kaime. Ugnis žmogui - šiluma, šviesa ir duonos kąsnis. Pražūtis apgaubė žmonių pasaulį.

     Skrido paukšteliai pro šį kaimą naktį. Žiūri - visur tamsu. Nėra kaimo. Tačiau paukščiai sužino viską. Surado, kur paslėpta žmonių ugnis. 

     Vienas mažas paukštelis čiupo žarijėlę ir nešė snapelyje. Atnešė ir padėjo į žmonių ugniakurą. Mojavo sparneliais, vėdavo, net krūtinėlė paraudo. Ugnelė įsidegė, įsiliepsnojo. 

     Ir kaimas atbudo. Žmonės iš dėkingumo davė tam paukšteliui liepsnelės vardą.

      Mergaitė paima senelę už parankės. Jos abi iš lėto, labai iš lėto eina prie suolelio, šalia alyvų krūmo. Alyvos jau žydi ir svarina žiedų kekes. Senelė sėda ant suolelio, nustumia nuo galvos skarelę ir giliai alsuoja.

     - Jau ir pavargau, - sako ji.

     O anūkėlė tuo metu stovi sučiaupusi lūpas ir mąsto. Nejaugi tikrai senelė pavargo? Nuo trobos durų iki suolelio gal dvidešimt žingsnių. Tačiau senelė viena neįstengia nueiti. Tai gal ji pamiršo vaikščioti?

     Anūkėlė jos klausia:

     - Senele, o ar tu kada nors mokėjai vaikščioti?

     Katinas Micius

     Vieną rytą katinas Micius užtiko paežerėje įspaustas pėdas. Naktį čia vaikščiojo lapė. Katinas saldžiai miegojo, o ši apuostė ir nuėjo sau. Įsibrovėlė apžiūrėjo visas pakampes. Bet iš katino negalėjo nieko pagrobti. Jokio maisto likučių nebuvo.

     Kartą ežero pakrantėje meškeriotojas traukė iš vandens ešeriuką po ešešiuko. Jų visa krūva už jo nugaros. Žvejys patenkintas. Kokia sėkmė!

     Netoli lakstė Micius. Jis taip buvo alkanas, kad net vidurius graužė. Staiga pajuto žuvies kvapą. Nieko nelaukdamas katinas sušveitė ešeriukus visus iki vieno. 

     O dabar pirmyn! Kol meškeriotojas neužsigeidė suskaičiuoti savo laimikį.

Viešnia

     Vakare išlenda meškutė iš brūzgynų, pasikaso gaurus, apuosto kelmus ir išsliuogia į pamiškę. Prie namų pamato bičių avilius. Pajunta medaus kvapą. Paskubomis nukuria prie avilių. Patraukia avilį koja, o šis subyra į šipulius.

     Bitelės dūzgia aplink, bėgioja po korius. Nuo rasos sušlampa sparnai. Vargšelės nebegali skristi. Įpykusios velias meškai į gaurus, lenda į galvą, akis, ausis ir skaudžiai gelia.

     Meška visus avilius iškratė. Ramiai kramsnoja korius ir laižo saldžias letenas. Po to nusvyruoja į girią.

Stelmužės ąžuolas

     Daug yra gražių vietovių mūsų Lietuvoje.

     Gražūs Zarasai. Pamatei juos kartą ir nebepamiršti visą gyvenimą. Gražiausia vieta - garsioji Stelmužė. Traukia ji kiekvieno širdį savo ežerais. Mėlynos ežerų akys nusagstė visą apylinkę. Vilioja visus ir traukia tankiais miškais. Bet visus domina milžiniškas ąžuolas. 

     Atėjau, sustojau prie galiūno ir nebenoriu toliau keliauti. Širdyje gimsta ir stiprėja pasididžiavimas savo nuostabiu kraštu. Tvirtai ąžuolas įleido šaknis į žemę. Apžiūriu medį. Po to renku giles ir kemšu į kišenes. Gal ąžuolas galiūnas išaugs?

Žirafos

     Žirafos yra grakštūs ir gražūs gyvūnai. Jos gyvena Afrikoje. Dailus pailgas snukutis, siauros auselės ir dar du maži ragiukai galvos viršugalvyje. Žirafos yra mėgstamos dėl taikaus būdo ir patrauklios išvaizdos. Senovėje jas dovanodavo valdovams ir karaliams kaip draugystės simbolį.

     Pats įdomiausias dalykas - labai ilgas kaklas. Mat žirafa yra pats didžiausias gyvūnas. Žirafos kaklas yra išmargintas baltų linijų tinkleliu. Spalvos įvairiausios - nuo gelsvai rudos iki rudos kaštoninės arba juodos. 

     Žirafos minta įvairias žalumynais. O ypač mėgsta spygliuotas akacijas.

     Gaila, bet šį taikų gyvūną negailestingai medžioja dėl gražaus kailio. Todėl saugiausiai žirafa jaučiasi zoologijos sode.

Aš esu kaštonas

     Esu aukštas, dailus trisdešimt penkerių metų kaštonas. Mane pasodino Kęstutis Noreika.

     Ant savo kamieno laikau net du inkilėlius. Mėgstu pavasarį klausytis paukštelių giesmių. Jos pažadina iš žiemos snaudulio.

     Mano mėgstamiausias metų laikas - ruduo. Tada subrandinu ir barstau daugybę kaštoniukų. Kasdien prie manęs atbėga vaikai ir renka mano vaisių.

     Po rudens ateina niūri žiema. Tada aš būnu tylus ir nekalbus. Tik vėjai dūksta mano šakose.

     O kaip smagu vasarą! Koks ypatingas lapų šlamėjimas lyjant. Ir karštą dieną gali atsigaivinti mano prieglobsty.

     Ateik, aš tavęs lauksiu.

Aš ir Margiukas

     Sykį išsiruošiau pauogauti į mišką. Kartu su manimi bėgo Margiukas. Priėjome pievas. Takas baigėsi. Staiga mano šunelis ėmė šokčioti žolėje ir viauksėti. Gal ten ežys? Margiukas visada ežį puldavo labai aršiai.

     Po akimirkos pamačiau pievoje styrančias dvi ausis. Tai kiškis gynėsi nuo užpuoliko Margio. Šunelis kiek galėdamas ėmė bėgti mano pusėn. Jis pynėsi tarp žolių, virto kūliais, bet kiškis neatsiliko nė per žingsnį.

     Pagaliau Margis prisiglaudė prie manęs. Įsikėliau jį pintinėn ir sugrįžau namo.

     Po šio įvykio šunelis nebenorėdavo bėgti pievon. Kiškio pamoka nenuėjo veltui.

Stirniukas

     Su senėmis stirnomis miške augo ir jauniklis. Stirniukas braidydavo po žolę, vaikydavo drugelius ir žaisdavo. 

     Kartą į miško tankumyną įsibrovė medžiotojai. Jų šūviai sudrumstė tylą. Sužeidė ir stirniuką. Gulėjo vargšelis ant žolės, o per snukutį ritosi ašaros. Per koją sruveno kraujas.

     Kitą dieną jį surado eigulio sūnus Vytukas. Jis su tėčiu parsinešė stirniuką ir apgyvendino daržinėje. 

     Po kiek laiko ligonis pagerėjo. Žaizda apgijo. Ėmė morkas graužti. Vaikai dosniai jį vaišino. Grįžo kartą iš mokyklos Vytukas, o stirniuko kaip nebūta. Tėtis paaiškino:

     - Miško žvėris į mišką žiūri.

Ąžuolo pasaka

     Nuo seno ąžuolo vainikais vainikuoja karžygius, nugalėtojus. Iš senovės atėjo ir pasaka apie ąžuolo tvirtybę. Ar girdėjai?

     Sako, kad seniau medžiai gyveno draugėje. Bet vieną kartą jie sumanė pakeliauti ir laisviau įsikurti. Keliavo beržai. Liulėjo uosiai. Judėjo liepos. Liko tūnoti vietoje tik vienas ąžuolas. Jam pasdarė liūdna. Pavasarį ąžuolas nusprendė nesprogti ir žūti. Medžių motina jį prašė:

     - Vaikeli, sužydėk, nes sena būdama neturėsiu prie ko prisiglausti.

     Ąžuolas sužydėjo. Motina jį vėl paprašė:

     - Ąžuolėli, sužaliuok.

     Tai ąžuolas ir susprogo paskutinis. Medžių motina jam davo tvirtybės - galingą stiebą, kietą medieną.

Balandis

     Labai jau keistas tas balandžio mėnuo. Vėžys savo žirklėmis prakerpa pamėlusį ežerų ledą. Atšyla nendrynų, meldynų, švendrynų pakraščiai. Sutrimituoja karūnuotos gervės. Sušnypščia ant įkaitusio kelmo auksinės gyvatės. Lydekas nerštan išgena.

     O paukščių giesmių gražumėlis! Susimaišo vieversių, špokų, pempių, karvelių, tilvikų pavasarinė muzika. Gieda, dainuoja, groja medžiai ir akmenys. Skambaliuoja pirmieji žibuoklių žiedai ir šilagėlių varpeliai. Tikras rojus, tikra gyvenimo grožybė! Sulos saldybė ir pumpurų kvapas.

Gegužė

     Gegužės mėnesį žydi sodai. Tai stebuklingo grožio pasaka. Pradeda žydėti trešnės, paskui skleidžiasi vyšnios, slyvos, kriaušės ir obelys. Nubąla visas sodas tartum apsnigtas. Jį nuolat lanko bitės. Tik vakare darbštuolės grįžta į avilius.

     Pamiškėje pasiklausykime liūdno ir graudulingo gegutės kukavimo. Naktį ji kukuoja ilgiau negu dieną. Ir balsas jos ypatingas - skambus, ilgesingas, skaidrus. Lietuvos meno genijus Konstantinas Čiurlionis gegutės kukavimą naktį pavadino žvaigždžių muzika. Krištoline ar sidabrine lazdele jos lyg ir per žvaigždeles skambina.

Ąžuolas

     Prieš šimtą metų pakelėje nukrito gilė. Iš jos liaunas ąžuoliuko daigelis išskleidė lapelius į saulę. Tik vienai gilei iš tūkstančio lemta ąžuolu sužaliuoti. Kitas praryja žolė. 

     Medis išliko gyvas. Jis augo, kaupė ir saugojo saulės energiją daugelį metų.

     Kartą liepos naktį mus pažadino baisus perkūno trenksmas. Praūžė lietus. Rytą pašlaitėje aptikome didžiulį žievės luitą. Jį žaibas nudrėskė nuo ąžuolo. 

     Mus nuliūdino senojo ąžuolo mirtis. Tačiau netoliese stiebėsi į saulę dešimtys mažų ąžuoliukų.

Žvejyba

     Mėgstu meškerioti upėse ir tvenkiniuose. Kartą mostelėjau spiningą į tamsų tvenkinio vandenį.

     Subangavo, suvilnijo vanduo. Iš vandens iššoko lydeka ir atsidūrė ant kupsto. Supratau, kas įvyko. Didelė lydeka vijosi ją ir norėjo praryti. Mažoji pasivartė ant žolės ir nuslydo į vandenį. Bematant ji dingo didžiosios nasruose.

     Sustingo mano rankos ir žvilgsnis. Negalėjau žiūrėti į vandenį, kur lydekos rijo viena kitą. Čia trūko erdvės.

Miško karaliai

     Išdidūs ir tvirti baravykai rusvomis karūnomis sustojo ratu po ąžuolu ant samanų kilimo. Sustojo ir ėmė dairytis.

     Naktis keitė tvankios dienos, o jie vis laukė. Tačiau žmonės nesurado kelio į jų karalystę.

     Vieną rytą pušies kamienu nusileido voverytė. Vos palietė didžiausią karūną - ši ir nusirito sudūlėjusi. Pūstauodegė šoktelėjo prie kito baravyko. Ir tas neteko savo karūnos. Ji gulėjo suvarpyta kirmėlių. Mažoji smalsuolė nušuoliavo į pušį.

     Kažkada išdidūs ir tvirti karaliai jau buvo niekam nereikalingi.

Pasaka apie eglaitę

     Labai seniai kalvos viršūnėje augo nepaprastai daili eglaitė. Jos spygliukai dar buvo švelnučiai ir gležnučiai. Taigi dailioji eglutė labai visiems patiko, o ypač vėjams ir mėnuliui.

     Kartą rudens naktį žaliaskarė ilgai negalėjo užmigti. Ji žinojo, kad nuo šalčio kasmet krisdavo jos spygliukai. Eglutė gailiai pravirko. Mėnulis išgirdo jos verksmą ir paklausė:

     - Ko raudi, gražuole?

     - Bijau, kad mano spygliukai nenukristų, - atsakė eglutė.

     Mėnulis labai susijaudino. Pažadėjo iš visų pusių naktį skleisti į ją savo spindulius. O šie apsaugos kiekvieną spyglelį nuo šalčio.

     Taip ir įvyko. Nuo tada eglaitės nebijo jokių šalčių. Žaliuoja ištisus metus. O mėnulis joms siunčia savo stebuklingus spindulius.